varnuitis

várnuitis sm. (1) NdŽ, LKGI282, Škn, Jnš, Vkš, varnùitis (1) LKGI282, Sln, Yl žr. varniukas 1: Varna jau išvedė iš lizdo varnùičius Žml. Várnuitis plast ant stogo, o motina neša anam KlvrŽ. Kiek jie tų várnuičių ištaškė iš lizdų, ka bandą ganė! Sk. Sugavau tą várnuitį, pakoriau čia, tas krioka várnuitis pakartas už kojų Rnv. ^ Sušlapęs kaip várnuitis DūnŽ. Vyras kaip várnuitis yr šeramas (juok.) Sd. Kaip várnuitis – nesuskaitliuoju [naujųjų] piningų (kalbėjo moteris) Krš.

◊ ne várnuičiais penė́tas gudrus, apsukrus: Aš ne várnuičiais penė́tas, neapgausi munęs Rt.